Salieras: nuostabi žolelė

Skaityti komentarus (9) Rekomenduok draugui Spausdinti

Viename pasakojime sukčius su įkvėpimu melavo apie Rokfelerį: „jis paniuręs sėdėjo prie salierų sulčių stiklinės“. Tai reiškia, kad žiūrint „paprasto amerikiečio akimis“ būtent taip turi atrodyti nuo prabangaus gyvenimo pavargęs milijonierius. Sėdintis su salierų sulčių stikline – sveiko, bet ypatingai neskanaus maisto simboliu.

Susidaro įspūdis, kad visi šių laikų dietologai skaitė O‘Henrio pasakojimą... Montinjakas, Atkinsonas ir Šeltonas rekomenduoja vartoti kuo daugiau salierų. Salierų sriuba –Madlenos Gesta dietos pagrindas. O vegetarai apskritai kuria odes šiai žolei, lyg ji būtų šventoji.

Šiuo metu tai labai madingas produktas: iš jo gaminami įvairiausi energetiniai kokteiliai, spaudžiamos šviežios salierų, morkų bei obuolių sultys, verdamos sriubos, košės, gaminamos „Sveikatingumo“ salotos.
Ar tame yra nors kiek racionalumo?

Hipokrato požiūris

Žinių apie saliero naudojimą randama nuo Hipokrato laikų: jis šios žolės skirdavo, kai būdavo sutrikę nervai.

O štai madam Pompadur, prancūzų karaliaus favoritė, prieš kiekvieną susitikimą išgerdavo puodelį šokolado su salieru ir ambra. Salieru pasistiprindavo ir Kazanova: šis augalas pasitarnaudavo kaip erotinis stimuliatorius.

Šiuolaikinė medicina tvirtina, kad salierų sultys didina tonusą, gerina apetitą, turi antioksidacinių, šlapimą varančių ir vidurius laisvinančių savybių. Šiame augale taip pat gausu vitamino C, B grupės vitaminų, daug organinio kalio, kalcio ir fosforo, kurie sustiprina organizmą fizinio krūvio metu. Būtent todėl salierų sultys – mėgstamas gėrimas sporto klubų baruose.

Be to, saliero šaknyje yra baltymų, karotinų, cholino. Todėl jis naudojamas sergant pielonefritu (inkstų geldelių uždegimu) ir cistitu (šlapimo pūslės uždegimu) kaip šlapimą varanti ir priešuždegiminį poveikį turinti priemonė.

Salierų dieta rekomenduojama nutukusiems, sergantiesiems podagra, alergine dilgėline, dermatitais, opomis, lėtiniu vidurių užkietėjimu, kai vargina skausmingos menstruacijos. Be to, salieras užima pirmą vietą pagal jame esančio seleno, būtino jodo turinčių skydliaukės hormonų sintezei, kiekį. Trūkstant šio mikroelemento nesubręsta kiaušialąstės.

O apie kalorijas nėra net ką kalbėti: saliere jų praktiškai nėra.

Skanus ir sveikas

Panašu, kad mados viršūnėje iš tiesų naudingas produktas. Bet ką reiškia niūrus amerikiečių milijonieriaus veidas? Nejaugi vardan sveikatos teks pasityčioti iš skonio receptorių? Žinoma, ne.

Nuo XVII amžiaus aitriai kvepiantis laukinis salieras labai pasikeitė: italų sodininkai išvedė naujas šaknines, lapines ir stiebines kultūras.

Šviežia saliero šaknis geriausiai dera su morkomis ir obuoliais. Troškintą skanu valgyti košės su sviestu pavidalu. Salierų stiebus galima vartoti ir žalius, ir apdorotus. Jie ruošiami kaip ir įprastos daržovės: kepami keptuvėje, ant grotelių, troškinami, verdami garuose.

Iš salierų galima pasigaminti ir tonizuojantį gėrimą: į stiklinę pomidorų sulčių dėkite stalinį šaukštelį šviežiai sutarkuotos šaknies, berkite ledo gabalėlių.

Beje, patiekalų su salieru galima rasti beveik visose nacionalinėse virtuvėse.

Ispanijoje jums pasiūlys žuvies salotas su salieru ir alyvuogėmis, pomidorų ir salierų sriubą su česnaku.

Prancūzijoje galėsite paragauti salierų užkepėlės su bechamel padažu.

Rytuose paruoš vištieną su salierų koše ir prieskoniais.

Airių mėsos pyrago įdare salierų beveik tiek pat kaip kiaulienos.

Italijoje patieks daržovių rizotto.

Japonijoje, Korėjoje ir Tailande ruošiami įvairiausi ryžių patiekalai su daržovėmis.